Baletmeisteris Romualdas Laugalis: „Liaudiškus šokius reikia mylėti“

Turbūt retas kuris Šiauliuose nebūtų girdėjęs Romualdo Laugalio pavardės. Klaipėdoje gimęs, ten pat ir baletmeisterio, pedagogo specialybę įgijęs pedagogas į Šiaulius atklydo vedinas žmonos Violetos Laugalienės. Taip ir prasidėjo jo, kaip baletmeisterio, karjera Saulės mieste. Dabartinėje Šiaulių Didžvario gimnazijoje pradėjo dirbti su vaikais, įsidarbino ir Šiaulių kultūros centre. Ne ilgai trukus gimė ir Šiaulių kultūros centro liaudiškų šokių grupė „Vajaunas“, kuris šiemet švenčia 20-ąsias kūrybinės veiklos metines ir organizuoja šventinį koncertą „Susitikime, kūmai“. Apie „Vajauno“ įkūrimą, pasiekimus ir liaudiško šokio reikšmę kalbamės su Šiaulių kultūros centro liaudiškų šokių grupės „Vajaunas“ meno vadovu ir įkūrėju Romualdu Laugaliu.

Kaip prasidėjo kelionė su „Vajaunu“ ir kas paskatino įkurti šią liaudiškų šokių grupę?

Viskas prasidėjo nuo to, kad norėjome važiuoti į konkursą Didžiojoje Britanijoje, Velse, bet turėjome tik iki 16 amžiaus šokėjų grupę mokykloje, o vyresnių nei 16 metų šokėjų neturėjome. Konkursui reikėjo būtent vyresniųjų. Tada paklausėme vaikų, gal jų tėveliai norėtų važiuoti į konkursą. Džiaugiuosi, kad norinčiųjų atsirado (šypsosi). Turėjome gal savaitę repeticijoms, tačiau vis tiek tarptautiniame šokių konkurse iš 14 dalyvavusių kolektyvų užėmėme 7 vietą. Po konkurso tėveliai man turėjo grąžinti tautinius kostiumus, nes projektas baigėsi, bet tuomet jie pasakė, kad kostiumų negrąžins, nes nori šokti toliau. Taip ir susikūrė „Vajaunas“.

„Vajaunas“ – tai šokio pavadinimas. Pagalvojome, kad dar esame ne seni, šokame už vidutinį amžių, tai gal ir pasivadinkime „Vajaunu“, – „va, dar jaunas“. Šiame kolektyve šoka labai šaunūs žmonės, man labai gera su jais dirbti. Visą dieną dirbęs su vaikais, atrodo, turėčiau būti pavargęs, bet, atėjus pas „Vaujauną“, pamačius jų spindinčias akis ir norą šokti, tarsi atsiranda antras kvėpavimas.

Kaip per 20 metų kito kolektyvo narių sudėtis? Ar visi tie patys, o gal tai jau visai nauji šokėjai?

Šiuo metu grupėje yra 11 vaikinų ir 11 merginų, bet nuo įkūrimo liko 5 žmonės: Giedrius su Nijole, jie vyras ir žmona, Gražina su Arūnu, jie irgi vyras ir žmona, ir Lidija. O visi kiti išėjo. Žinoma, ne dėl to, kad nenorėjo šokti, išėjo dėl sveikatos negalavimų.

Kai tik pasklido žinia, kad kolektyvas jau įkurtas, plūstelėjo šokėjai, kurie anksčiau buvo šokę pas mane dainų ir šokių ansamblyje „Jovaras“. Taigi džiaugiuosi tradicijų tęstinumu.

Praėjo du dešimtmečiai nuo „Vajauno“ įkūrimo, kokias įsimintiniausias akimirkas ir pasiekimus galėtumėte išsiskirti?

Nelabai norisi girtis. Sakoma, pasigyrei ir gali nebesisekti (šypsosi). Šokome dviejose Dainų šventėse 2014 ir 2018 metais. Esame pelnę aukščiausią mėgėjų meno apdovanojimą, „Aukso paukštė“, įsteigtą Nacionalinio kultūros centro, – 2019 m. tapome geriausia liaudiškų šokių grupė. „Pora už poros“ konkurse laimėjome 1 vietą, esame laimėję prieš Klaipėdos kolektyvą, kuriame daugiausiai šoka profesionalai, pabaigę Klaipėdos fakultetą. Kolektyvo nariams kartais siūlau nevažiuoti į konkursą, bet jie retoriškai klausia: kam mes tada repetuojame, jeigu nedalyvaujame konkursuose. Galbūt mūsų patirtis konkursuose, repeticijos ir yra sėkmės ženklas.

Patys įsimintiniausi dalykai yra mūsų susibūrimai. Plaukiojame ir baidarėmis, vienąkart ir su kanoja plaukėme. Miegame palapinėse, švenčiame, kartu būname. Iš tikrųjų smagu, kad kolektyvo nariai labai sugyvena. Vienas už kitą kovoja ir vieni kitiems bando padėti. Dėl to yra ir kolektyvo sėkmė, manau.

Liaudies šokiai dažnai vertinami kaip kultūros paveldo išsaugojimo būdas. Kaip „Vajaunas“ prisidėjo prie lietuvių liaudies tradicijų ir kultūros išsaugojimo ir propagavimo Šiauliuose?

„Visa Lietuva šoka“ – vienas iš tų renginių, kuriame „Vajaunas“ visada dalyvauja. Renginyje pasirodo ir vaikų kolektyvų, bet skirtumas tas, kad vaikai, jeigu jau nusitvėrė kokią porą, jie ir šoka su ta pora, o „Vajauno“ šokėjai eina, veda aplinkinius, visada žiūrovus įtraukia į šokio sūkurį. Propaguojame liaudiško šokio svarbą važiuodami į įvairius renginius, festivalius, organizuojamus kituose miestuose, kitose valstybėse. Yra sakoma, kad tie, kas šoka liaudiškus šokius, truputėlį yra pakvaišę gerąja ta žodžio prasme. Juk daug lengviau yra atsistoti salėje, įsijungti muziką, rankas mosikuoti į šonus ir šokti linijinius šokius ar panašiai. O liaudiškus šokius reikia mylėti, juos išmanyti. Ir ne veltui dabar mokyklose Švietimo mokslo ir sporto ministerija bando įdiegti tai, kad atsirastų šokio disciplina pradinėse klasėse. Gaila, kad tam nėra pakankamai specialistų. Mokytojai vietoje šokio pamokų veda kūno kultūrą arba etiką. Tuo ir baigiasi susipažinimas su folkloriniu šokiu.

Kaip įsivaizduojate „Vajauno“ ateitį ir tolesnį jo poveikį bendruomenei?

„Vajaunas“ toliau gyvuos. Aš manau, kad liaudies šokis populiarės ir atsiras žmonių, ypač tokio amžiaus, kai visi jau užauginę vaikus ir nebeturi ką vakarais veikti. Aš tikiu, kad ateis ir į „Vajauną“ šokti dar daugiau porų. Dar „Vajauną“ matau kaip ansamblį. Mes esame su Mindaugu Žalaliu ir su Regina Vaišnoriene kalbėję, kad norėtume tokį projektą padaryti: „Vajaunas“ šoka, „Atžalynas“ dainuoja, o konservatorijos orkestras, liaudies instrumentai groja. Norėtųsi pabandyti susiburti vieneriems metams, jeigu pasitvirtintų – gal tada iš tikrųjų išaugtų į vidutinio amžiaus dainų ir šokių ansamblį. Būtų daug įdomiau ir lengviau koncertuose.

Informaciją teikia Šiaulių kultūros centro Mėgėjų meno skyriaus vedėja Aušra Brijūnienė, mob. +370 655 25 527, e. p. ausra.brijuniene@siauliukc.lt.  

K. Songailės, L. Yarmoshenko, R. Parafinavičiaus ir Šiaulių kultūros centro archyvo nuotr.